Buch, Lithuanian, Band 10, 176 Seiten, Format (B × H): 175 mm x 235 mm, Gewicht: 608 g
Buch, Lithuanian, Band 10, 176 Seiten, Format (B × H): 175 mm x 235 mm, Gewicht: 608 g
Reihe: Baltische Bibliothek im BaltArt Verlag
ISBN: 978-3-9524559-2-0
Verlag: BaltArt Verlag
Erläuterungen zum Buch in litauischer Sprache: «Lemuriukas Vilius iškeliauja» – tai samojinga ir nuotaikinga knyga vaikams apie smalsu lemuriuka Viliu ir jo nuotykius Europoje. Žvitrus ir viskuo besidomintis, jis skiriasi nuo savo kvailu giminaiciu, tarp kuriu nera ne vieno, norincio su juo keliauti ir atrasti pasauli. Todel lemuriukui belieka prisijungti prie Pjero – arogantiško ir labai patyrusio voverio iš Paryžiaus. Jie slapta be bilieto ilipa i kruizini laiva ir...
Der estnische Originaltitel des Buchs lautet: «Leemuripoeg Ville tee sääred».
Unter dem Titel «Ville macht sich auf die Socken» ist das Buch in einer Übersetzung von Irja Grönholm im BaltArt-Verlag auch auf Deutsch erschienen. Auf die deutsche Ausgabe ist lieferbar.
Zielgruppe
Kinder und Jugendliche, die selber schon lesen können, ab 8 Jahre. Das Buch kann auch jüngeren Kindern vorgelesen oder erzählt werden. Die farbigen Zeichnungen illustrieren die auf Geschichte auf charmante und witzige Weise.
Autoren/Hrsg.
Weitere Infos & Material
Šeima
Ramu sauleta ryta miško tyla sutrikde pasipiktinusiu bež- džioniu klyksmas:
– Baisi nelaime, kokia nesekme!
Nuo pat pirmos Viliaus gimimo akimirkos lemuru šeima apšauke savo pagranduka nevykeliu ir niekam tikusiu sutve- rimu. Bet jie klydo – Vilius buvo pirmasis protingas lemuras. Jo galva buvo pilnut pilnutele visokiausiu minciu. Galima sakyti, kad Viliaus galvele dirbo kaip malunas. Kitaip nei jo pramuštgalviu draugu, kurie dienu dienas kybodavo medžiuose ir metydavo kankorežius i paukšcius. Vilius elgesi labai pavyzdingai. Kaip ir kiekvienas augantis beždžioniukas iš medžio ant žemes jis nusileido anksti ir smalsiai žvelge i pasauli. Dideles smaragdo spalvos Viliaus akys spindu- liavo tamsoje kaip žibintai ir nušviete apšnerkšta lemuru lizda.
Seni lemurai šviesos nemego. Kaip piktu vilku gauja, bai- siais balsais staugdami, jie tol gasdindavo Viliu, kol tas nulis- davo atgal i savo kampa. Bet itartinos, lemurams nebudingos Viliaus akys buvo tik viena iš priežasciu, kodel vyresnieji nelaike jo savu. Šeimos vadas Julijus griežtai uždraude vakari- nes Viliaus klajones:
– Doras lemuras miega savo lizde ir nesibasto naktimis po miška. Ir niekados neužmiršk – lemurai neplepa su kitais gyvunais. Musu garbingoje šeimoje iki šiol nieko panašaus nebuvo. Artimiausias lemuro draugas gali buti tik kitas lemu- ras, ne paukštis ar vovere.
Net ir neminint lemuru ypatybiu, nenuslepsi, kad Julijus buvo kiek pamišes. Jis labai didžiavosi savo prigimtimi ir nekreipe demesio i gimines kvailuma pašiepiancius juokelius. Lemuru proseneliai, senoji beždžioniu karta, taip pat nepasi- žymejo skvarbiu protu. Jie buvo vadinami primatais ir, lygi- nant su kitais gyvunais, buvo tikrai kvaili.
Julijus nekreipe demesio i žveriu patycias ir trimitavo i visas puses kiek galedamas:
– Seni kvailiai! Mes primatai – šaunus lemurai! Esame pir- mieji ir patys svarbiausi. Visi beuodegiai žverys teeina šeko pjauti!
Julijus visiems gyresi esas senos garsios beždžioniu šeimos nekarunuotas princas, turis bananu plantaciju skirtingose pasaulio šalyse. Visi žverys baisiausiai linksminosi klausydami kvailelio pasakojimu.
Julijus niekino pasivaikšciojimus žemes takeliais, tad sede- davo sau ant šakos ir spjaudydavo ant tu, kurie sauleta po- piete praeidavo po medžiais. Jis nemego ir paukšciu, nes jie nesikarste po medžius, o tik plevesavo sparnais ir sklande ore.
Bet labiausiai Julijus neapkente peledu. Lyg patyres smegenu tyrinetojas jis visiems aiškino, kad paukšciai smegenu vietoje teturi supelijusi riešuta, trukdanti jiems laipioti po medžius.
– Peledos – tai miško piktžoles! – suklyke jis iš medžio viršunes, nusileides ant žemes pasislepe po lapais ir užkandes vabalu nutilo.
Užtat lemuriukas Vilius buvo labai geras peledu draugas. Jis gražiai sutardavo ir su kitais paukšciais, praskrendanciais pro lemuru miška. Žiema jie praleisdavo šiltuosiuose kraš- tuose po palmemis skanaudami kokteilius ir matydavo dau- gybe idomiu dalyku, kuriu negalejai išvysti lemuru miške. Bet draugauti su paukšciais buvo nelengva, nes Julijus skriaude visus šeimynykšcius, kurie išdrisdavo bendrauti su kitais miško gyventojais.
– Lemurai yra miško karaliai! Kitu žveriu plepalai nieko verti. Tikras lemuras niekada nelaukia jokiu patarimu, jis pats juos dalija! – skelbe jis, kabedamas medžio viršuneje.
Kas pasielgdavo priešingai ir budavo suciuptas, tam Julijus skaudžiai ignybdavo. Senojo lemuro kauletos letenos su nešvariais, aštriais nagais buvo labai stiprios! Vis delto suvaldyti Viliaus Julijui nepavykdavo. Popieciais, kai tin- gus lemurai gulinedavo pavesyje ir esdavo kirminus, jaunasis lemuras selindavo po miška kaip patyres šnipas. Nuo Julijaus ižnybimu atsiradusios melynes išnykdavo, o miško gyventoju pasakojimai Viliaus atmintyje išlikdavo ilgai. Peledos išmoke ji skaityti ir skaiciuoti. Pro šali praskrendantys paukšciai pasakodavo, kuriose pasaulio dalyse galima rasti sauletu pakranciu, ugnies kalnu ir kur žiema lyja baltos spalvos šaltas lietus. Vilius turejo pažistamu ir tarp žvereliu, ir tarp driežu. Kerinciomis istorijomis ji žavedavo voveres ir salamandros. Apsilankes pas jas sveciuose, Vilius visada mandagiai sede- davo ant kelmo, iš susijaudinimo kraipydavo ausis ir stengda- vosi isiminti viska, kas jam buvo pasakojama.
Idomiausia budavo klausytis pasakojimu apie gyvenima už miško ribu. Kai kurie žvereliai, medžiodami ar išeje pasivaikš- cioti, tolokai nuklysdavo nuo lemuru lizdo. Daug kas turejo užsienyje gyvenanciu, marmelada ir nuostabius laiškus siun- cianciu giminaiciu. Voveres ir lušys galejo pasigirti daugybe pažistamu visame pasaulyje: miestuose gyveno tukstanciai ju jaunuju pusbroliu ir pusseseriu. Voveres dažnai kviesdavosi Viliu i svecius, rodydavo atsiustus atvirukus ir vaišindavo ji skrudintais migdolais. Išpletes dideles akis, išsižiojes iš nuos- tabos, lemuras atidžiai žiurinedavo paveiksliukus ir skaity- davo pavadinimus. Atrode neitiketina, kad pasaulis nesibai- gia ties apsiseilejusiu lemuru lizdu. Tai buvo visiškai nauja, jaudinanti mintis.
